sensualistinė pedagogika

sensualistinė pedagogika statusas T sritis švietimas apibrėžtis Pedagogikos kryptis, grindžiama tikrovės pažinimo teorija, pagal kurią žmogaus sąmonėje atsispindi tik tai, kas suvokiama pojūčiais. Ji dar vadinama empirine pedagogika. Remiamasi Aristoteliu ir F. Bekonu (1561–1626), teigusiais, kad „nieko nėra prote, ko anksčiau nebuvo pojūčiuose“. Vokiečių pedagogas V. Ratkė (1571–1635) savo reformuotų mokyklų nuostatuose pabrėžė reikalavimą pirma parodyti daiktą, paskui jį pavadinti. Visa, kas naujai teikiama, pirmiausia reikia pačiam patirti ir spręsti, o ne aklai tikėti kitais. Čekų pedagogas J. A. Komenskis (1592–1670) taip pat vadovavosi sensualizmu. Mokant reikią remtis visais pojūčiais: kas matoma, pamatyti; kas girdima, išgirsti; kas užuodžiama, pauostyti ir t. t. Ne tik mokymą, bet ir auklėjimą reikalaujanti pagrįsti pati gamta, nes, tik ją pažinus, pažįstama ir Dievo išmintis. Anglų pedagogas Dž. Lokas (1632–1704) teigė, kad vaikas gimsta neturėdamas patirties (tabula rasa), visa jis įgyja iš asmeninės patirties (empirinio ugdymo idėja), todėl organizuoti ugdymą reikią taip, kad vaikas įgytų reikalingą asmeninę patirtį, teikiančią jam gyvenimiškos išminties. Sensualizmu grindžiamas pažinimas yra ribotas. Pojūčiais tik prasideda tikrovės pažinimas, o tikrovės ryšius ir dėsnius atskleidžia mąstymas – to negalima padaryti remiantis vien pojūčiais. Patirtis yra ne tik gilesnio tikrovės pažinimo šaltinis, bet ir vienas iš tiesos kriterijų. kilmė lot. sensus – pojūtis